14 Liepa 06, Sekmadienis 00:00

Apie nusikalstamumą

Parašė
Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)

  Žmonijos egzistavimo pradžioje užteko kelių dievo įsakymų. Ir to užtekdavo atskirti padorų žmogų nuo nusikaltėlio. Besivystant visuomenei su kiekvienais metais atsirasdavo vis daugiau reglamentavimo, santykiuose tarp žmonių, tarp valstybių, tarp socialinių sluoksnių ir dar begalė visokių sričių. Ne paslaptis, kad visi įstatymai, taisyklės, reglamentai ir taip toliau rašomi apginti silpnuosius ir neturtingus, t.y. 99% žmonijos atstovų, o ištikrųjų tarnauja valdžiai ir turtingiems, nes tik pasamdžius gerą advokatą galima rasti visus naudingus niuansus įstatymuose ir laimėti bet kokią bylą.

    Senovėje tvarka buvo sudaryta taip, kad būtų galima valdyti vergus ir nekilmingus žmones be didelių užuolankų. Dabartinės demokratijos laikais tai būtų nepriimtina, nes pasaulio galingieji dar kol kas sugeba įtikinti didelę dalį žmonių, kad mes gyvename iš tikrųjų demokratinėje visuomenėje kur paprasti žmonės turi lemiamą balsą visais svarbiausiais klausimais. Šou užtikrinantis demokratijos regimybę vyksta nuolatos. Keli žmonės sudaro pretendentų sąrašą į bet kokias pareigas ir laukia ateinant balsuoti. Demokratijos vaizdelis ne blogesnis nei sovietiniais laikais. Galima butu pasakyti taip: valdo ne tie kas laimi rinkimus, o tie kam lemta sudaryti pretendentų sąrašą. Mano kaimyno šuo irgi gyvena demokratinėje santvarkoje. Jam įrengtas erdvus voljeras ir nereikia jokio antkaklio. Jis visiškai laisvai gali loti ant ko tik nori, bet jam nėra pastatyta televizoriaus, kuris nuo ryto iki vakaro skelbtų apie demokratijos laimėjimus. Jis vargšas nesupranta, kad yra visiškai laisvas, dėl to labai pavydžiai loja kai aš trumpam paleidžiu savo šunis palakstyti kieme.

  Šiais laikais vergovė lyg ir panaikinta, bent jau vizualiai mes visi laisvi. Bet vergovė panaikinta tik televizoriaus ekranuose. Iš tikrųjų šiandien laikyti vergus kainuotų labai brangiai. Juos reikėtų aprūpinti būstu, maistu, transporto priemonėmis ir dar galybe visokių reikalingų šiuolaikiniam žmogui atributų. Daug paprasčiau samdyti atseit laisvus žmones ir mokėti tiek, kad galėtų išgyventi. Čia ir atsiranda dar vienas niuansas, o kaipgi tuos žmones laikyti ant trumpo pavadėlio, t.y. kad vergovė būtų demokratška. Tam ir tarnauja įstatymų gausybė. Vidutiniškai protingam žmogui nereikia skaityti jokių įstatymų, kad suprastų kaip reikia elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje. Žinoma niekas jų ir neskaito, bent jau aš tokių nepažįstu. Net kelių eismo taisykles visi studijuoja tik prieš išlaikant egzaminus, po to vadovaujasi sveika nuovoka. Įstatymus studijuoja advokatai su tikslu už pinigus surasti pateisinamąją priežastį turtuoliui, jeigu kartais atsitiko nelaimė. Pareigūnai įstatymus pavarto kai būna paskelbtas koks nors vajus.  Išlaikyti galvoje viską kas yra prirašyta per daugybę seimo kadencijų nėra lengvas uždavinys ir už tai niekas nemoka. Įstatymams į pagalbą dar ateina visokie reglamentai, taisyklės, potvarkiai, įsakymai visko čia neįmanoma net suminėti. Kiekviena darbo vieta yra reglamentuota. Kiekviena pareigybė taip pat aprašyta. Šiandien net dviračiu važiuoti sudėtinga, nes reikėtų turėti apie 100 Lt, kad sumokėtum baudas jei dar nespėjai perskaityti paskutinių taisyklių.

  Kyla klausimas kam gi rašo tiek daug visokių įstatymų, nurodymų, taisyklių, jei iš anksto žinoma, kad vidutiniškai žmogus per visą gyvenimą perskaitys labai menką dalelę iš visų šių kūrinių. Jeigu žmogus tų taisyklių nėra perskaitęs, jisai aišku nežinos  kaip jam teisingai reikėtų elgtis vienu ar kitu atveju. Tada žmogui belieka tik vadovautis sveiku protu, ką be jokios abejonės mes visi ir darom. Taip jau gaunasi, kad jeigu taisyklių niekas nestudijuoja ir apie tai žino visi be išimties, tame tarpe ir šių taisyklių kūrėjai, turėtų būti dar kokie nors tikslai. Tarp eilučių galima atrasti vieną kitą tikslą:

  1. Nubausti paslydusį, kuris neišgali išsipirkti ir pavaizduoti kaip valstybė rūpinasi visų gerbuviu.
  2. Atleisti nuo atsakomybės pasiturinčius, nes įstatymų ir taisyklių tiek daug, kad pusė jų prieštarauja vieni kitems. Reikalingas žinovas kuris sudėliotų visus taškus reikiamose vietose.

Ši grupė tikslų, labai akivaizdi ir apie tai net neverta diskutuoti.

Sekanti grupė ne tokia akivaizdi:

  1. Laikyti žmones ant trumpo pavadėlio.
  2. Užtikrinti viso biurokratinio aparato išlaikymą.

Ką aš noriu tuo pasakyti? Siaučiant demokratijai žmonėm gali pasirodyti, kad jie iš tikrųjų laisvi, ir pasaulio galingiesiems tai būtų tikras iššūkis. Jeigu nuo pat vystyklų kalti žmogui, kad viskam yra taisyklės ir nebandyk jų nesilaikyti, o per televizorių pasakoti koks tu laisvas, galima užauginti pakankamai nesunkiai valdomą žmogų. Nuo pat mažens žmonės pratinami prie bausmių sistemos. Jeigu žmogus iki savo brandumo bus daug kartų nubaustas, sudraustas, nes nesilaikė kokių nors taisyklių, jis užaugs potencialiu nusikaltėliu. Priežastis labai akivaizdi, bet ką sunkiausia padaryti pirmą kartą. Net ir dviračiu važiuoti būna labai baisu, kol neišmoksti minkštai kristi. Taip ir su nusikaltimais, jeigu jau mane kelis kartus baudė, draudė, aiškino koks aš niekadėjas galvoje susiformuoja priimtinumas tokiam statusui. Per televizorių nuolat rodo kokie šaunūs tie nusikaltėliai. Esant tokiai visokių įstatymų gausybei visi pažįstami ir draugai nuo vaikystės ką nors pažeidinėja ir visa esmė neįkliūti arba išsivynioti jeigu nepasisekė. Norma pasidaro, kad visi yra vienokie ar kitokie nusikaltėliai, o taisyklių paiso tik nevykėliai nesugebantys prasisukti. Tada jau nesunkiai praeina tokie demokratijos ir laisvės atributai, kaip visuotinas telefoninių pokalbių įrašinėjimas iki gyvos galvos. Motyvuoja labai įtikinamai, o gal tarp tų milijonų žmonių yra trys nusikaltėliai ir mes jų laiku nesuseksim? Stebėjimo kameros visose gyvenimo srityse, net ir miegamuose, gal netyčia besimylint bus aptarinėjami valstybės griovimo planai. Sovietiniais laikais neįtikusius valdžiai žmones sekė , dažniausai tai darė kaimynai, nes nebuvo dar taip išvystytos tehnologijos ir telefonus pasiklausė, bet labai retai įrašinėjo, nes buvo sudėtingas uždavinys laikyti  įrašytas juostas. Dabar gi mes demokratiškai ir vienbalsiai neprieštaraujam, kad mus nuolatos prižiūrėtų budri akis. Nors visi pokalbiai įstatymų nustatyta tvarka įrašinėjami, bet nusikaltėlių kažkodėl neskuba gaudyti: pavyzdžiui žmogus verčiasi cigarečių, alkoholio ar kitokia kontrabanda visi perkantys ko gero telefonu bendrauja ne tik su pardavėju, bet ir tarp saves diskutuoja ką, kada, už kiek ir pas ką nupirko, kuris iš kontrabandininkų parduoda pigiau arba šiuo metu turi reikalingą prekę. Turint tikslą išgaudyti nusikaltėlius, valstybė tai galėtų padaryti per kelis mėnesius, bet tada iškyla rimtesnis klausimas. Kur dėsim visus žmones, kurie per visą gyvenimą užsiima nusikaltėlių gaudymu: policija, teismai, prokuratūra, kalėjimo įstaigos, verslo struktūros, kurios  už gerus pinigus aprūpina visą tą mechanizmą. Ir be didelių tehnologijų kaime iš penkių namų visi žino kas verčiasi neoficialia veikla, bet kas gi gaudys. Pagausi visus ir liksi be darbo. Tai galioja, bet kuriai valdžios struktūrai. Neliks bedarbių kam gi bus reikalinga Darbo birža. Naivu yra tikėti, kad darbo biržos uždavinys būtų įdarbinti visus bedarbius. Joks vidutiniškai protingas žmogu to niekada nedarys. Taip analizuojant situaciją, peršasi išvada, kad nusikaltėlių Lietuvai ir visai Europai reikia kuo daugiau. Gamyba iškelta į besivystančias šalis arba tesiog sunaikinta. Lietuvoj bent klozetus patys valom, tai dar yra kažkoks darbelis, o Europoj tokiais darbais vietinius jau seniai nesugundysi. Kad nors kiek būtų kuo užsiimti, reikalingi bedarbiai ir nusikaltėliai, kiek iš karto darbo vietų atsiranda. Svarbiausiais valstybės uždaviniais jau seniai tapo pasirūpinti bedarbiais ir prižiūrėti nusikaltėlius.

  Čia valdžiai kyla dar vienas uždavinys. Reikia kuo daugiau nusikaltėlių, o iš kur jų paimsi ? Čia ir prasideda linksmybės. Sakykim iš tūkstančio žmonių nusikalsta vienas, o mūsų uždavinys  du nusikaltėliai tūkstančiui gyventojų. Dar kaip tyčia madoj homoseksualai, lesbietės ir kitokie judėjimai, kurių tikslas auginti ne savo pagimdytus vaikus. Gyventojų skaičius mažėja metai iš metų, o nusikaltėlių poreikis tik didėja. Ką gi mes darysim. Į pagalbą šaukiamės matematiką ir darom lygtį su vienu nežinomuoju: jeigu esant šimtui įstatymų nusikaltėlių yra vienas tūkstančiui gyventojų, kiek reikia parašyti įstatymų, kad žmogus prasižengtų du su puse kartų daugiau, nes gyventojų skaičius mažėja ir pareigūnai atsimena tik paskiausiai parašytus įstatymus. Žinoma pakeliui dar išsprendžiam vieną kitą bedarbystės atvejį, nes prirašyti tokią gausybę įstatymų, reikalingi specialistai. Daugmaž apie 140, ir žinoma dar padėjėjai, patarnautojai ir taip toliau.

   Egzistuoja tokia sąvoka kaip nekaltybės prezumcija ir posakis "parodykit žmogų, o straipsnį mes pritaikysim". Dabartinė demokratija iš to padarė vieną medalį. Kiekvienam žmogui šis medalis užkabintas ir nuo kažko priklauso kuri pusė atgręžta į pasaulį.

   Nei Lietuvos, nei Europos oficialioji valdžia apie šiuos dalykus sąmoningai ir oficialiai nekalba. Jie taip pat žaidžia demokratiją tik turi savo lygį. Jų voljeras yra gerokai didesnis už mano kaimyno šuns ir visi nuolat žiūri televizorių. Visą tvarką reguliuoja tik siauras išrinktųjų ratas. Kai kurie žmonės nujaučia tikrą padėtį, bet geriau žaisti demokratiją, nes kitaip gali atsidurti užriby. Tada bus paaiškinta su bomba ir patranka arba Euro ir Dolerio pagalba kas yra demokratija ir kodėl reikėtų prisilaikyti visiems didiems demokratams priimtino gyvenimo scenarijaus. Pasirinkimą tarp smurtinio ar piniginio spaudimo lemia finansinė padėtis auklėjamos grupes. Taip auklėja visus be išimties ir mažus ir didelius. Tai galima būtų pavadinti Botago ar Pyrago metodais. Lygiai taip mažus šuniukus vieni auklėja naudojant skanėstus, o kiti naudoja griežtą pavadėlį. Geriausius rezultatus pasiekia naudojant abu šiuos metodus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Skaityti 1403 kartai Atnaujinta 14 Liepa 18, Penktadienis 03:40