14 Birželio 22, Sekmadienis 00:00

Apie prekybą

Parašė
Įvertinkite šį įrašą
(2 balsai)

  Šiuolaikinį žmogaus gyvenimą galima būtų drąsiai pavadinti "TESTAS". Pradedant nuo mokyklos, kiekvieną žmogų lydi įvairūs testai, kuriuose jau yra paruošti galimi atsakymų variantai. Dažnas žmogus net nesusimąsto apie tai, kad įmanomi kitokie sprendimai, nei paruošti testuose atsakymai. Tokiu būdu valdžia daro  mus bukagalviais vykdytojais. Iškilus bet kokiam klausimui, žmogus pirmiausia užduoda patikslinantį klausimą kokie variantai yra įmanomi ir po to bando atspėti. Kartais pasiseka.

 

   Norint iš žmogaus padaryti biologinį robotą, atsakymų pasirinkimas po truputį mažinamas. Pradžioje testai buvo ilgi, tai yra vienam klausimui būdavo paruoštas visas atsakymų spektras ir žmogus turėjo laužyti galvą ir spręsti uždavinį. Bet įpratinus visuomenę prie "testų pasaulio" atsakymų variantų pasirinkimas nuolat mažinamas. Pagal tikimybių teoriją, kai žmogus renkasi atsakymą kaip loterijoje t.y. nežino atsakymo, bet turi atspėti, sėkmės procentas apskaičiuojamas labai paprastai:

  • kai yra 10 atsakymų variantų sėkmės tikimybė sudaro 10%
  • kai yra 7 atsakymų variantai sėkmės tikimybė sudaro 14%
  • kai yra 5 atsakymų variantai sėkmės tikimybė sudaro 20%
  • kai yra 3 atsakymų variantai sėkmės tikimybė sudaro 33%
  • kai yra 2 atsakymų variantai sėkmės tikimybė sudaro 50%
  • kai yra 1 atsakymų variantas sėkmės tikimybė sudaro 100%

Pradėjus nuo didelio pasirinkimo testų rengėjai po truputį mažina atsakymų variantų pasirinkimą ir tokiu būdu, anot gudragalvių, vidutinis žmonių intelekto koeficientas nuolat didėja. Nors ištikrųjų žmonija darosi vis bukesnė ir neužilgo ateis ta diena kai mums bus paliktas tik vienas pasirinkimas. Tada vidutinis intelekto koeficientas pasieks begalybę ir mes būsim dievais dėl to, kad visada žinosim visus atsakymus į bet kokius pateiktus testus. Tai yra panašu į mokslininko I.P.Pavlovo išrastą sąlyginį reflesą. Kai gyvuliui visokiais bandymais yra įskeipijama, kad norint atsigerti reikia paspausti tam tikrą rankenėlę ir vanduo pradeda bėgti, o kai nori valgyti reikia paspausti kitą rankenėlę ir gausi maistą.

  Šiuolaikinei prekybai irgi taikomi tokie modeliai, kai žmogui nuolatos rengiami testai, į kuriuos atsakymai yra sudėti lentynose. Tai daroma labai paprastai, pirmiausia paleidžiama reklama ir žmogus po truputį rengiamas galimam atsakymui į dar nepateiktą klausimą. Kai reklamos pagalba atsakymas įgyja sąlyginio refekso statusą belieka pateikti žmogui klausimą, o atsakymą jis jau nešioja savo galvoje. Kaip moteris išnešiojusi kūdikį 9 mėnesius turi pagimdyti, taip ir kiekvienas žmogus atėjęs į prekybos centrą turi pateikti visus subrandintus atsakymus t.y. nupirkti įpirštą prekę už įpirštą kainą. Dėl tos priežasties prekybos centruose nuolatos vyksta prekių lentynų migracija iš vienos vietos į kitą. Tai daroma dėl to, kad kiekvienas pirkėjas įgyja sąlyginius refeksus apsiperkant prekybos centre, vaikšto jam įprasta tvarka ir ateina ta diena kai prekybos centras neužduoda nei vieno naujo klausimo į kurį pirkėjo sąmonėj jau yra subrandinti atsakymai. Bet kai pakeičia lentynų turinį ir pirkėjas pamato ko dar nėra pastebėjęs, jam kyla klausimas ar man to reikia ir atsakymas jau yra, nes sąlyginis refleksas išugdytas. Tada  pirkėjas atrodo labai išmintingas ir labai didžiuojasi savimi kaip kietai jis susitvarkė ir kaip naudingai  išleido pinigus. Tai galima būtų pavadinti balsavimu pinigais, kai pirkėjai savo pinigais balsuoja už paruoštus testų rengėjų sprendimus. Po to išvedamos nesudėtingos lygtys kur sprendžiama kiek pinigų reikia skirti reklamai, kad surinkti kuo daugiau teisingų atsakymų į savo krepšį. Išleidus reikiamą kiekį pinigų reklamai belieka tik pateikti teisingus klausimus, o pirkėjas atsakymus jau žino, tuo labiau, kad visuose save gerbiančiuose prekybos centruose atsakymai daug maž tokie patys. Kad žmogus nesuprastų, kad yra kvailinamas ir dar dėl to, kad šiuolaikinio žmogaus smegenys nuolatos bombarduojamos ištisinių nereikalingos informacijos srautų, ten lieka vis mažiau vietos, kad galėtų atsiminti visus įgytus sąlyginius refleksus, reklamos kompanijos nuolatos keičiamos. Aš nežinau tikslaus skaičiaus, bet manau kad mokslininkai jau yra nustatę kiek tokių refleksų vienu metu žmogus pajėgus išugdyti ir jais efektyviai naudotis.

  Pasaulio šeimininkai, kurių ištikrųjų yra labai nedaug, nuolatos galvoja kaip efektyviau į mūsų smegenis sudėti sąlyginius refleksus. Šiuo atveju pinigai jiems nerūpi dėl paprastos priežasties, nes visi pasaulio pinigai prikauso jems. Yra atlikti tyrimai, kurių tikslas buvo nustatyti tikrus viso pasaulio įmonių šeimininkus. Nustatyta, kad kaip viso pasaulio upių vanduo pasiekia okeanus, kurių skaičius suskaičiuojamas vienos rankos pirštais, taip ir viso pasaulio įmonės priklauso labai nedideliam šeimų ratui. Ši grandinė yra paslėta nuo eilinių žmonių akių, nes atsekti bankų paskolas, akcijų šeimininkus ir kitokius priklausomybės modelius yra labai sudėtingas uždavinys. Pasaulio šeimininkams rūpi vienas vienintelis klausimas kaip suvaldyti milijardus žmonių. Kiekvienas iš tų miliardų turi tiksliai žinoti, kad jiems pateikti visi įmanomi atsakymų variantai, ir jokiu būdu neuždavinėtų klausimo ar nėra kitokių variantų. Čia anot jų turi būti kaip kariuomenėj, kai vadas duoda komandą, ją reikia vykdyti čia ir dabar. Galvoti kiek protinga yra ši komanda yra draudžiama. Už tai yra baudžiama iki tol, kol karys įgyja sąlyginį refleksą vykdyti bet kokią komandą.

  Aš neturiu tokių iliuzijų, kad galėčiau pakeisti visą pasaulį, bet nuo kažko reikėtų pradėti. Sumąsčiau pats ar tai atėjo iš centrinės duomenų bazės negaliu pasakyti, bet bandau įgyvendinti tokią idėją:

  •   Prekyba gali turėti socialiai orentuotą modelį.
  •   Pirkėjai gali tiesiogiai dalyvauti kainodaroj.
  •   Lygiavos negali būti, todėl kiekvieno balsas turi priklausyti nuo indėlio.

  Žinoma tai sudėtingas uždavinys ir tam reikia turėti pakankamai pinigų, bet ir su turimais ištekliais galima kai ką nuveikti. Viskas priklausys nuo mūsų sugebėjimo pateikti klientams šią galimybę. Visi dideli dalykai prasideda nuo mažo žingsnelio. Šiai dienai KNVK kliento kortelės turėtojai turi galimybę suformuoti kainą, bet kokiai mūsų siūlomai prekei. Dėl lėšų stokos kol kas yra mažas asortimentas, bet tai užgyvenamas dalykas. Besiderant dėl kaino, kiekvieno kliento apatinė kainos riba priklauso nuo lojalumo rodiklių ir nuo kiekio besiderant dėl Didmeninės kainos. Didmeninė kaina tik skamba bauginančia, iš tikrųjų tai yra sąlyginis kainos vardas, kad būtų aiškus skirtumas nuo Specialios kainos kur kiekis nėra vertinamas ir klientas gali nusiderėti kainą artimą savikainai. Šis modelis pradėtas taikyti nuo šių metų vasario mėnesio ir šiai dienai bendras įrašų skaičius viršija 60000. Analizuodamas turimus duomenis pastebėjau, kad didesnė dalis pirkėjų nedrįsta siūlyti mažesnės kainos ir derybos neparodo viso savo patrauklumo. Mūsų pardavėjos taip pat dar neturi reikiamų įgūdžių padėti žmogui nustatyti sau kainą. Kol kas pirkėjas ir pardavėjas laiko save prizininkais šiuo klausimu, bet tai yra klaida. Šio modelio pagrindinė idėja ta, kad laimėti turi abi pusės, o ne kuri nors viena. Bet laimėti galima tik sudėjus abiejų pusių pastangas su tikslu nustatyti optimalią pirkėjui kainą. Aš galėčiau parodyti minimalią kainą konkrečiam klientui, bet tada mechanizmas automatizuojamas ir niekam nereikia nieko galvoti, patogu bet neefektyvu, nes neužkabina širdies. Kai žmogaus sprendimui įtaką turi tik protas, socialinius reikalus galima pamiršti. Socialiniai reikalai teisingai gali būti sprendžiami tik įsiklausant įi širdies šauksmą. Protas vadovaujasi logika ir matematika, tada uždaromos mokyklos, nuimami autobusų maršrutai ir visi kiti dalykai. To pasekoje mes gyvenam kaip zoologijos sodo gyventojai, laisvės lyg ir netrūksta, bet gyvenimas nemielas ir didesnė dalis kur nors bėgtų.

 

Skaityti 1200 kartai Atnaujinta 14 Birželio 29, Sekmadienis 15:41