14 Birželio 21, Šeštadienis 03:00

Apie sveikatos eleksyrą

Parašė
Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)

  Šulinį namo rūsyje kasėme su Dainiumi Tamulevičiumi, gal 1998-1999 metais. Kasėme su pertraukom ir nuotykiais. Kai sugalvojau iškasti šulinį namo sienos jau buvo iškilusios. Rūsyje buvo tik viena vieta kur galima būtų įrengti hidroforą, todėl vietos pasirinkimas buvo ieškomas nesilaikant tradicinių vandens paieškos būdų.

   Kudirkos Naumiestyje gyveno senas šulinių įrengimo meistras, kuris pats liedavo žiedus ir kasdavo šulinius. Kai aš pas jį nuvažiavau tartis dėl šulinio, jis dėl sveikatos stokos ir senatvės pažadėjo tik žiedus išlieti. Niekada anksčiau neteko dalyvauti prie šulinio įrengimo darbų, bet nutariau kasti pats ir į talką pakviečiau Dainių. Namas pastatytas ant labai kieto molio ir kasti teko labai sunkiai. Vandens net kvapo nebuvo, o gruntas toks kietas, kad teko su laužtuvu badyti, kad po mažą gabalėlį molio atskelti. Kasti pradėjome vasarą. Žiedus reikėjo leisti į rūsį apie 1,5 metro. Laiptinė į rūsį nėra plati ir žiedas tilpo tik per plotį. Kai leidome pirmą žiedą neįsivaizdavome, koks jis sunkus. Žemyn buvo padarytas takas iš brusų su sukaltomis skersai lentomis. Mes su Dainiumi be marškinių atridenome žiedą iki laiptinės visai nesunkiai, nes buvo lygus paviršius, bet kai pradėjome leisti į nuokalnę, supratome, kokią klaidą padarėme, bet buvo per vėlu. Vienas iš apačios, kitas iš viršaus galvojome palaikyti žiedą, kol jis iš lėto nusileis. Bet kai tik žiedas persirito per slenkstį atsirado baisus svoris ir kažkuris iš mūsų (nepamenu kuris) nuoga krūtine turėjo išlaikyti šitą sunkenybę, kad jis mūs nesuspaustų, kaip kokių varliukų. Laimei, kad buvo sukalti skersiniai ir kažkokiu neįtikėtinu būdu pavyko sustabdyti žiedo ridenimą žemyn. Į šonus pasitraukti neleido laiptinės sienos, todėl vienintelė išeitis buvo bandyti dviem sulaikyti žiedą ir iš lėto jį nuridenti į rūsį. Vėliau naudojome virvę, kurią abu laikėme, būdami virš žiedo ir iš lėto leidome, kad neįsibėgėtų per daug.

  Kai buvo įleistas penktas žiedas, užtikom didelį akmenį, bandėm jį sudaužyti, bet negalėjome prieiti prie jo. Teko ištraukti visus penkis žiedus iš šulinio, praplatinti tą vietą, kur buvo akmuo, išimti jį ir po to suskaldžus į smulkius gabaliukus ištrauti iš šulinio.  Šulinys yra iškastas šalia kampo, kur susieina lauko ir vidurinė kapitalinė sienos. Nuo vienos sienos iki žiedo yra 25cm, nuo kitos - 1,5 metro. Ištrauktus žiedus atgal suleidome po pusės metų pertraukos, nes dėl kažkokiuų priežasčių negalėjome kasti. Galima įsivaizduoti, koks ten yra gruntas, nes pusę metų šalia 3-jų aukštų pastato kapitalinių sienų buvo palikta 5 metrų gylio ir beveik 2 metrų skersmens duobė ir namas nesusmuko nei per vieną centimetrą.

  Po pusės metų pertraukos kasėm toliau ir įleidome dar 5 žiedus, o gruntas nesikeitė. Visi, kas užeidavo pažiūrėti, juokėsi, kad kasam bulvinę. Tik įleidus dvyliktą žiedą atsirado šlapias smėlis plavūnas ir žiedą suskersavo. Norint kasti toliau žiedą, teko suskaldyti ir išimti į paviršių, bet toliau vistiek nesugebėjome ištiesinti ir teko sustoti kasus. Vandens vis dar nebuvo, bet matėsi, kad sluoksnis labai drėgnas ir vanduo turi būti čia pat. Suieškojau kelių metrų vamzdį, kurį naudodavo arteziniams šuliniams įrengti. Padarėme rankinį grąžtą ir pradėjome gręžti, ir tuo pačiu žemyn leisti vamzdį, su kurio pagalba smėlis plavūnas tiesiog prisisiurbia prie šonų ir be smūgio žemyn nesileidžia. Galų gale, pragrežėm iki tikros gyslos ir vanduo siūbtelėjo kaip iš vandentiekio vamzdžio.

  Žmona būdama tikra miestietė, tiesiog nekentė mūsų vandens. Ji nuolatos keikė, kad vanduo yra kietas, rudas ir nėra jokių chlorkalkių, kaip yra įprasta mieste. Po maudymosi jai reikėdavo teptis kremu, kad netrauktų odos. Vanduo tyliai klausė priekaištus ir buvo kietas bei rudas. Prieš kelis metus man teko daug skaityti ir klausyti visokių paskaitų apie vandens savybes, naudingumą žmogui. Tarp kitų įdomių dalykų sužinojau, kad vanduo reaguoja į žmogaus emocijas ir netgi į užrašytus žodžius, taip pat apie tai, kad vanduo gali saugoti, perduoti per atstumą informaciją ir daug kitokių idomių ir neįprastų dalykų. 

  Mūsų vanduo iki to laiko iš tikrųjų buvo rudas, bet dėl skonio ir poveikio kūnui, aš jam niekada neturėjau jokių pretenzijų. Sužinojus apie vandens savybes pradėjau su juo bendrauti kiekvieną dieną, jaučiu jam meilę ir esu dėkingas už suteiktą man sveikatą ir energiją. Vanduo atsiliepė tiesiogiai, nes rudumas praktiškai išnyko. Netgi nuo anksčiau likusios rūdys vonioje vis plaunamos ir jų lieka pastebimai mažiau. Po daugkartinio plastmasinių penklitrių naudojimo ant šonų lieka nuosėdos. Svarsčiau, ar nereikėtų statyti filtrą, bet protingi žmonės sako, kad gali būti, kad tai ir yra skonio paslaptis. Gal tai pasirodys neįtikėtina, bet šiai dienai mano vandenį geria nemažai žmonių iš bendradarbių ir pažįstamų tarpo. Kam duodu paskanauti, visi sutinka, kad vanduo yra skanus. Niekada neskaičiavau, bet jau tonomis reikėtų skaičiuoti išvežtą vandens kiekį pažįstamiems.

  Aš jį vadinu sveikatos eleksyru ir sakau, kad kas jį gers kaip vandenį bus vanduo, o kas naudos kaip vaistus, bus vaistas nuo tos ligos, kurią žmogus pats sau įvardins. Mano gyvenimiška patirtis, ko gero, tai gali patvirtinti. Dirbu be išeiginių ir atostogų jau virš 30 metų. Darbas yra įvairus ir apima fizinę ir protinę veiklą. Esu įmonės vadovas, sunkvežimio vairuotojas, krovėjas, ekspeditorius, pagal poreikį - sandėlio darbuotojas, pardavėjas, malkų ruošėjas (pjaunu, kapoju ir sumetu į vietą 100-150 metrų per sezoną tarp kitų darbų), programuotojas, orgtechnikos prižiūrėtojas ir taisytojas, kompiuterinio tinklo administratorius, mokytojas, tinklapių kūrėjas ir straipsnių rašytojas. Daug metų miegu po kelias valandas per parą. Kai kada vieną kitą parą praleidžiu visiškai nemiegodamas. Grįžęs namo energijos turiu daugiau nei išeidamas iš namų. Visa tai matydami bendradarbiai anksčiau sakydavo, kad tuoj patrūksiu ir krisiu, dabar tų komentarų mažiau, bet tikriausiai galvoja tą patį. Aš taip pat manau, kad nieko amžino nėra ir visi mes išeisim anapilin: vieni išeisim ilgai sirgdami, kiti - staiga. Esu dėkingas šiam pasauliui, kad leido man džiaugtis gyvenimu, neatsigrežiant per petį, nuolat galvojant apie tai, kad pavargau ir kaip čia nepatrūkti. Dabartiniai tyrimai rodo, kad žmogaus sveikata 10% priklauso nuo genetikos, 10% nuo medicininės priežiūros, 20% nuo gamtinės aplinkos ir 60% nuo elgesio ir socialinės aplinkos. Čia turima galvoje, kad socialinė aplinka,tai mus supančių žmonių sveikata ir santykiai su jais. Didelė dalis priklauso nuo gamtinės apinkos ir žmogaus elgesio. Manau, kad būtent dėl gamtinės aplinkos ir mano asmeninio elgesio priklauso mano sveikatos būklė. Aš sieju gamtinę aplinką su vandenuku, kurį aš naudoju norint atsigerti, išsimaudyti, išskalbti drabužius ir jaučiu nuolatinį energijos šaltinį. Taip pat mano suvokimas viso šio proceso tampa sveikatingumo dalimi, nes aš tai priimu, kaip didelę dovaną ir už tai nuolatos esu dėkingas vandeniui ir visam supančiam pasauliui. Šiuo turtu noriu pasidalinti su visais ir dažnai visiems iš eilės primenu, kad žmogaus savijauta ir sveikata pirmiausia priklauso nuo nusiteikimo ir mokėjimo patikėti, kad galutiniame rezultate viskas priklauso nuo mūsų pačių. Kai prašome Dievulio pagalbos sveikatos atžvilgiu, ar bet kokiais kitais klausimais, pirmiausia reikia visuo tuo tikėti, kitaip nepadės. Pavyzdys būtų toks - eina žmogelis keliu ir mato, kad po kojomis guli lobis. Bet jis pats sau pasako, kad to negali būti, dėl to, kad to negali būti ir praeina pro šalį.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Skaityti 1449 kartai Atnaujinta 14 Birželio 24, Antradienis 19:49
Daugiau šioje kategorijoje: « Apie Žmogų Apie prekybą »