14 Birželio 21, Šeštadienis 03:00

Apie sovietinių laikų žmones

Parašė
Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)

  Baigus Vilniaus inžinerinį statybos institutą, gavau paskyrimą į Kybartų TSO (tarpkolūkinė statybos organizacija). Kai 1986-09-22 atvykau įsidarbinti Kybartų TSO, jau buvo apjungta su Vilkaviškio KMK (kilnojama mehanizuota kolona). Naujas įmonės pavadinimas buvo Vilkaviškio RSO (rajono statybos organizacija). Pradėjau dirbti meistro pareigose. Pirmas objektas buvo Vištyčio dirbtuvės, kur dirbau kaip padėjėjas, bet labai greitai paskyrė atskirą objektą (Gyvenamųjų namų kvartalas V. Kapsuko kolūkyje), už kurį buvau tiesiogiai atsakingas.

   Tarybinių įmonių apjungimas įvyko pagal partijos nurodymą, kaip buvo įprasta sovietiniais laikais. Naujos įmonės valdžia buvo iš KMK pusės ir Kybartų TSO, žmonės su visa tuometine valdžia priešaky jautėsi nuskriausti. Tam buvo nemažai objektyvių priežasčių, tarp kurių buvo neteisingas objektų paskirstymas tarp padalinių. Kybartų žmonės važiavo į Vilkaviškio pusę, o Vilkaviškio žmonės važiavo į Kybartų pusę, dėl to tekdavo į objektus važiuoti gerokai ilgiau. Pirmiausia, darbuotojai susirinkdavo į Vilkaviškio KMK ir Kybartų TSO kiemus ir jau iš ten specialiomis mašinomis ir autobusais važiavo į objektus. Statybos buvo vykdomos visam rajone ir ne tik, todėl taip buvo bereikalingai išleidžiamos lėšos žmonių pervežimui. Apie tai nuolatos vykdavo diskusijos tarp eilinių statybininkų, meistrų, vykdytojų. Bet niekas nenorėjo kelti šio klausimo į viešumą, nes bijojo dėl savo padėties (darbe ir ne tik). Aš būdamas jaunas ir žioplas, baimės dar nespėjau paragauti, todėl padariau skaičiavimus, kiek lėšų yra prarandama, ir pateikiau mūsų auksčiausiai padalinio valdžiai. Tai buvo viršininkas Petras Vaitiekūnas ir vyriausias inžinierius Jonas Puzinavičius. Jie mane išklausę pasakė, kad pilnai pritaria išdėstytom mintim, bet kištis negali, nes juos paprasčiausiai atleis iš darbo. Tada aš pasiūliau padaryti susirinkimus visuose mūsų objektuose ir surinkti visų pritariančių statybininkų parašus. Petras ir Jonas pritarė ir pažadėjo padėti su transportu, taip pat leido sekretorei su rašomąja mašinėle surašyti peticiją Lietuvos komunistų partijos centro komitetui su skaičiavimais ir reikalavimu išskirstyti apjungtas įmones bei grąžinti į pirminę padėtį. Organizuoti susirinkimus ir važinėti po visus objektus man teko su mano aikštelės viršininke Ole Rakauskiene. Visų vietovių nepamenu, nes beveik visais atvejais tai buvo mano pirmas ir paskutinis kartas, kai aš ten buvau. Kur reikia važiuoti rūpinosi Olė, nes jinai buvo kybartietė ir ilgametė TSO darbuotoja, gerai pažinojo visus dirbančius žmones ir vietoves, kur vyksta statybos. Tarp kitų objektų aplankėme Keturkaimio dirbtuves ir gyvenamųjų namų statybas, kurios buvo tam pačiam kaime, bet vykdė skirtingos brigados. Kudirkos Naumiestyje tuo metu buvo statomi du alytnamiai : linų fabriko vadovui ir vyriausiam inžinieriui. Daržininkų kaime buvo statomas didelis prekybos centras. Žodžiu, važinėjome su Ole beveik dvi savaites, surinkome tikriausiai visų darbuotojų parašus, nebent kas nors tuo metu nebuvo objekte, kai vyko susirinkimas. Žinoma mes su Ole dirbom ir mums priklausantį darbą, todėl tai nebuvo susirinkimai nuo ryto iki vakaro. Surinkus parašus, aš juos nuvežiau i Vilnių ir padaviau Komunistų partijos CK priimamojo budinčiam.

   Po kiek laiko iš partijos komiteto atėjo nurodymas išaiškinti organizatorius ir priežastis, kodėl vidurį baltos dienos daromi susirinkimai, renkami parašai, o Vilkaviškio rajono partijos valdžia ir RSO sekretorius Senkus (vardo neprisimenu) apie tai nieko nežino. Buvo organizuotas bendras visų RSO darbuotojų susirinkimas, paaiškinta, kad partijos politikos niekas nekeis ir viskas bus kaip buvę. Tyrimu buvo nustatyta, kad peticija buvo atspausdinta su mūsų rašomąja mašinėle ir sekretorė (vardo neprisimenu) buvo nubausta. Mane Senkus norėjo išsiųsti į Černobilį, bet čia padėjo Petras Vaitiekūnas, kuris gerai pažinojo Vilkaviškio komisariato viršininką. Petras mane su juo supažindino ir vėliau su komisaro pagalba pats kelis žmones išgelbėjau nuo mėnesinių apmokymų, o Dainių Tamulevičių ir nuo tarnybos kariuomenėje.

  Kai prisimenu šiuos įvykius man didžiausią įspūdį daro tai, kad iš kelių šimtų žmonių niekas neprasitarė ir neišdavė informacijos apie surašytą peticiją ir  susirinkimuose renkamus parašus. Taip pat stebina tai, kad RSO viršininkas Ravinskas (vardas gal Romualdas?) išeinant man iš darbo (1987-09-25) pasakė, kad jeigu sugalvočiau grįšti į RSO, esu visada laukiamas. Ravinskas kartu su Senkumi per mane turėjo būti atsakingi prieš partiją už šįi išpuolį, bet nerodė man jokio priešiškumo, nors šiaip buvo labai griežtas vadovas. Iš RSO aš išėjau ne iš karto po šių įvykių ir ne dėl šių įvykių. Prasitariau, kad noriu statytis namą ir Petras Vaitiekūnas rekomendavo mane į Šapalų tarybinį ūkį direktoriaus pavaduotoju statybai. Kybartuose buvo kelių metų eilė sklypui gauti, o žemės ūkis turėjo prioritetus ir direktorius leido namą statytis iš karto tik įsidarbinus.

  Jeigu kas nors iš skaitytojų prisimena šiuos įvykius, prašau komentaruose papildyti mano prisiminius ir nurodyti žmonių vardus ir pavardes, kurių aš neprisimenu. Taip pat kviečiu pasidalinti savo įspūdžiais apie tuos laikus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Skaityti 1255 kartai Atnaujinta 14 Birželio 24, Antradienis 20:01
Daugiau šioje kategorijoje: « Apie save Apie dievą »